Šį kart gaminau bananų, kakavos ir nutelos skonio marmurinį keksą.
Turėjau užsilikusį bananą ir nutelos, vis galvojau kokį pyragą ar desertą pagaminus, kad sunaudočiau užsilikusius produktus. Norėjosi lengvo recepto. Varčiau savo seną užrašinę ir sustojau ties marmurinio kekso receptu, iškart susidėliojo mintyse gaminimo procesas ir kaip panaudosiu bananą ir nutelą. O dar tiek prisiminimų sukėlė šio kekso receptas…
Marmurinio kekso skonis kelią nostalgiją ne tik iš vaikystės, bet dar ir primena kaip aš jį kepiau pirmą kartą, bei visą pradžią kaip pamilau konditeriją. Pradėjau dirbti kavinėje Londone, Maison Trois Garcons. Mano darbas buvo kepti pyragus, žinoma pradžioje aš jų kepti nemokėjau, bet mergina su kuria dirbau, mane apmokino kaip reikia kepti, kas svarbu gaminime ir panašiai. Tiksliai nepamenu, kas nutiko mano mokytojai, bet ji lyg ir susirgo ir negalėjo atvykti man padėti, o man reikia kepti keksą kurio nesu kepusi, tai buvo marmurinis keksas kavos ir vanilės skonio, aplietas pienišku ganašu. Pamenu puoliau į paniką, nors receptą turėjau, bet bijojau suklysti, tada atrodė viskas sunku, nauja ir nežinoma. Tąkart telefono skambučio pagalba bendravome ir man pavyko iškepti keksą. Nuo to karto pradėjau dirbti savarankiškai ir kai pajutau jog tai ne tik pyragai, desertai, o didelis darbas kuris reikalaują nemažai žinių ir tiek daug technikų ir įvairovės, įsimylėjau konditerijos pasaulį. Konditerija tai kaip didelis nuotykis, tiek daug visko, kad gali mokytis ir mokytis.
